Savanorystė, iššūkiai ir džiaugsmas piligriminiame žygyje

2017-09-10

 

Savanorystė, iššūkiai ir džiaugsmas piligriminiame žygyje

Š. m. rugsėjo 8-9-10 dienomis jau penkioliktąjį kartą vyko piligriminis žygis iš Kryžių iš kalno į Šiluvą.  Pirmą kartą šį žygį bandžiau įveikti, kai buvau 4-toje klasėje, po to 5-toje klasėje, bet vis nesėkmingai (po truputį pavežėdavo mama). Tuo laikotarpiu, tai buvo per sunkus išbandymas.  Šį sykį pasiryžau dalyvauti visose trijose dienose kaip dalyvė ir sėkmingai įveikti numatytą kelią. Draugei pakvietus savanoriauti, o mokytojai Danutei palaikant, su džiaugsmu sutikau ir jau sėdėjau pasiruošimo susitikimuose kartu su kitais savanoriais.

Man žygio pradžia prasidėjo piligrimų registracija Kryžių kalne. Tai buvo puiki proga pamatyti beveik visų, iššūkį priėmusių, dalyvių veidus ir sužinoti iš kur jie atvyko.  Gausiausias būrys atvyko iš Kelmės, būriavosi jaunimas iš Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Kuršėnų, Kauno ir kitų Lietuvos miestų. Turėjome svečių iš Lenkijos ir Baltarusijos.

Vyskupas Eugenijus Bartulis šv. Mišių metu linkėjo visiems gero žygio, būti stipriems ir nepasiduoti, o savo puikiomis giesmėmis džiugino keliaujančius bei prie savo namų žvilgsniu palydinčius žmones. Keliavome mažomis atkarpomis, kaimų gyventojai dosniai vaišino obuoliais, kriaušėmis, vandeniu, sūriu, pienu. Poilsio sustojimuose bendravome vieni su kitais ir užkandžiavome. Žinoma, visi savanoriai turėjome pasirūpinti dalyvių saugumu, aplinkos švara, eisenos suformavimu, padėti šalia esančiam. Kiekvienas turėjome asmeniškai išsikėlę tikslą ir pareigas, kurias stengėmės atlikti atsakingai ir sąžiningai.

Nakvynės vietoje mūsų laukė soti vakarienė, palapinių kaimelis ir vakarinė programa, kurioje dalyviai prisistatinėjo, dainavo, žaidė, giedojo ar sėdėjo prie laužo. Rėkyvos bažnyčioje visą naktį vyko naktinė Adoracija. Tai nuostabus laikas, kada galėjome tyloje pabūti su savimi ir su Dievu. Tyla, jaukumas, šiluma, ramybė - visa ko reikia dienos pabaigai ir naujos dienos pradžiai.

Antrąją dieną kėlėmės 6.00 val. ryto, tai rimtas išbandymas - savaitgalį nubusti taip anksti. Mūsų laukė didžiausias atstumas apie 40 kilometrų.  Eidami meldėmės ir giesmėmis šlovinom Viešpatį, šnekėjomės su senais ar naujais draugais.  Pietus valgėme Pašiaušėje, nuostabioje vietoje tarp miškų ir vandens telkinių. Antros dienos vakare mus džiugino jaunimo grupė „Chebra“ savo dainomis ir giesmėmis.

Trečioji diena pati džiugiausia. Keliavome miško takais, Gauštvinio ežero pakrante iki Tytuvėnų. Grįžtantieji iš Šiluvos mums mojavo, dėkojo, o močiutės nubraukdavo ir ašarą, laimindamos jaunimą.

Šis piligriminis žygis turėjo ir moralių, ir fizinių iššūkių. Besišypsantys piligrimai ir mojuojantys žmonės prie savo namų, kaimelių gyventojai besidalijantys gaiviu vandeniu ir obuoliais, linksmi ir palaikantys draugai, padėjo nepasiduoti. Bendraujant vieniems su kitais pamiršti apie skaudančias kojas ar pečius. Prisimeni, koks esi laimingas ir kad Viešpats su tavimi.

Dievas suteikė tokią stiprybę kurios galbūt nejutau žygio metu, bet kai jau sėdėjome Šiluvos aikštėje supratau kad aš dalyvavau 100 % šiame žygije ir žinau, kad būčiau labai nusivylusi, jeigu būčiau nenuėjusi bent vieno kilometro. Šį sykį leidau mamai mane parvežti tik iš Šiluvos.

I klasės mokinė Veronika Dapkutė