Pasaulinės kovos su AIDS dienai paminėti

2003-11-29

Gruodžio 1 d. – pasaulinė kovos su AIDS diena. Šiai dienai paminėti mokiniai darbo šeštadienio metu (lapkričio 22 dieną) piešė plakatus, rašė laiškus.

Labas,

O džiaugsmo angele, ar žinot, kas kančia?
Ar gėda, ilgesys, drova jūs nekankino?
Blyškioji baimė gniaužtuose lediniuos
Nejau nesyk nestingdė jums širdies nakčia?
O džiaugsmo angele, ar žint, kas kančia?

(Šarlis Bodleras "Atpirktis")

   Norėčiau Tau papasakoti, ką veikiau tą klaikų rudenio vakarą, kai pajutau tuštumą ir pradėjau  abejoti, ar beplaka ten širdis, iš kurios kažin kas iškrito... (O juk tą akimirką geso Tavo siela!)
   Buvau tokia pavargusi ir taip norėjau ramybės. Toje tuštumoje skriejo, pynėsi, raizgėsi įvairiausios mintys. Pamažu kambarį užliejo tamsa, traukėsi daiktų šešėliai ir nyko akloje prieblandoje. Tyla... Joje kitaip nuskambėjo mano žodžiai, kitaip išsiliejo muzika, kitokią reikšmę įgavo žvakės liepsnelė. Visa buvo kitaip..
   O Tu? Ar jautei, kad egzistuoja du pasauliai, besikertantys kampuotais kraštais, niekaip negalintys rasti kompromiso: kai apsigyveni pirmajame, antrasis tau tampa svetimas. Ir atvirkščiai. Bet tai buvo ne priežastis pasirinkti sklidiną nuodų taurę, ne priežastis ir tai, kad Tavo širdį stingdė ilgesys, draskė naivumas...
   Ar supranti? Tu sergi, serga Tavo kūnas, tačiau Tu esi čia, o aš mintimis kartu su Tavimi! Ir nors paliestas kančios, bet Tu - vis dar žmogus, kuris, deja, nepriima kitų pagalbos, nes stereotipų supančiotas, jaučia, kad nėra jos vertas! Tu klysti!
   Paplauksi paviršiumi, o paskui atsigręžęs atgal neturėsi už ko užsikabinti, neturėsi ko prisiminti... Nejausi nieko, kas Tau įkvėptų stiprybės, sugrąžintų Tau norą gyventi. Bandysi žvelgti į tolį, tačiau  matysi  tik daiktų šešėlius ir savo vizijas... Taip ir praeis gyvenimas klaidžiojant savo susikurtų iliuzijų pasaulėlyje!
   Mano mintys nukrečia mane. Pasidaro šalta. Beprotiškai šalta. Aš noriu Tau padėti, bet ar sugebėsiu...
   Tą vakarą mano mintis išblaškė pralekiančių gervių virtinė, kurių skaudus klyksmas atsimušė į mano langą... Užmigau, o ryte parašiau Tau šį laišką. Tu žmogus, turintis visas teises, saugantis pačius tobuliausius jausmus savo širdyje, tik nebijok kovoti už save ir kartais, prisiglaudęs prie medžio kamieno, pravirkti. Jam irgi skauda...

Su pagarba Aš.
(Monika Bielskytė, Agnė Daudoravičiūtė, 3fh)

       

Mielas drauge,

   Nežinau nei tavo vardo, nei kiek tau metų. Nežinau, ar tu aukštas, ar žemas. Ar šviesiaplaukis, ar tamsiaplaukis. Mėlynakis ar žaliaakis. Net nežinau, ar iš viso egzistuoji. Vienintelis dalykas, kurį žinau - esi nelaimingas. Rašau šį laišką, kurį dabar tikriausiai skaitai nustebęs, ir jaučiu tavo skausmą, liūdesį, nusivylimą, jog gyvenimas pašykštėjo tau svarbiausio - laiko.
   Kiekvienam žmogui skirtas gyvenimas, ilgesnis ar trupesnis. Ir niekas kitas negali nuspręsti, koks bus tavasis. Gyvenimas - tai tarsi kelias su daugybe sankryžų, ir kiekvieną dieną tau tenka rinktis, kur pasukti. Tačiau turi atsirasti kažkas, kas primintų žmonėms, jog jų gyvenimas - vienintelis ir nepakartojamas. Štai kodėl rašau tau. Noriu priminti, kad kiekvienas žmogus savo gyvenimo prasmę mato skirtinguose dalykuose. Ji neslypi labai protingų žmonių parašytose filosofinėse knygose, jos neapskaičiuosi net ir taikydamas sudėtingiausias matematines formules, nepaklausi mamos. Gyvenimo prasmė - tavo širdyje.
   Galbūt vis dar nesupranti, kodėl pasirinkau tave: galvodamas apie savo gyvenimą, tu įsivaizduoji duobėtą šunkelį, besibaigiantį akligatviu. Tai netiesa! Tik tu pats gali nuspręsti, kuriuo keliu eiti. Na, o akligatviu baigiasi kiekvieno žmogaus gyvenimas, ir tai vadinama žodžiu, kurį daugelis taria su pagarba ar net baime - Mirtis. Tiesa, tavasis kelias trumpesnis už daugelio kitų. Bet skųstis tikrai neverta. Gal man pavyks tave įtikinti, jog tavasis gyvenimas gali būti daug prasmingesnis už daugelio tų, kurie turi užtektinai laiko ir spėja pražilti. Ir tau tikrai nereikės atradinėti naujų fizikos dėsnių, kurie pakeistų ir supurtytų pasaulį. Net nebūtina nutapyti paveikslą, kuris kabėtų Luvro muziejuje. Tavo gyvenimas taps prasmingu tada, kai išmoksi džiaugtis viskuo, ką turi: draugais, šeima, namais, liga. Taip, net ir tavo liga gali suteikti džiaugsmo, jei į ją žiūrėsi pro optimizmo akinius. Juk jei ne ji, gal net nesuprastum, koks nuostabus yra pasaulis, nebrangintum gyvenimo ir to, ką turi! Vienintelė bėda yra ta, jog tavo vardas, kaip ir milijonai kitų, nueis Užmarštin. Tačiau pasaulis gyvena šia diena ir jam svarbūs tik tie, kurie sugeba džiaugtis akimirka.
   Dar vienas patarimas (gal nesupyksi, kad deduosi tokiu visažiniu). Tu neprivalai staiga griebti skaityti Šekspyrą, nors jis ir yra vienas didžiausių dramaturgų istorijoje. Neprivalai grožėtis Leonardo da Vinči "Mona Liza", nors tai ir yra vienas iškiliausių dailės kūrinių. Gali nesiklausyti pripažintų kompozitorių muzikos, nežiūrėti apdovanotų spektaklių ir filmų. Neprivalai apsimetinėti, nes gyvenimas priklauso tau! Ir  tik tu pats gali nuspręsti, ką jame veikti...
   Pagalvok apie tai, ką parašiau. Nenuleisk rankų, neišsižadėk savo svajonių, nors kelias ir eina į pabaigą... Net aš nežinau, kas tavęs laukia TEN. Galbūt dar vienas gyvenimas, o gal visiška tamsa... Bet svarbiausia, kad tu vis dar čia.

Žmogus
(Ernesta Orlovaitė, 3cr)