Jaunieji kūrėjai 2016

„Sužibti kartą lyg žvaigždė"
 

 

 

 

Vaizduotė-viskas, ką turiu

Vaizduotė-viskas, ką turiu,

Su ja galiu daryt ką noriu:

Nuo žemės atsispirt visu greičiu

Ir lyg sapne pajusti rojų.

 

Su ja galiu sukurt eiles

Laisvai išreikšdama mintis ant lapo,

Pripildyti niūrias rūmų erdves

Savo eilėraščiais ant lapų.

 

Tik vaizduotė vaduoja pasaulį nuo skausmo

Suteikdama žmonėms sparnus,

Ji skleidžia tiek daug džiaugsmo

Išsklaidydama blogio kerus.

 

Vaizduotei visada tikrai paklusiu-

Be jos juk nebūtų jokių eilių,

Jausmų, emocijų pasaulis ir...

Vaizduotė- tai viskas, ką turiu.

Lina Dabravolskaitė (IIIc)

 Ką matai-tą saugok!

Užmerk akis,

Pajausk,

Kaip vėjas palengva

Kutena tavo veidą.

 

Giliai įkvėpk,

Įsivaizduok,

Kaip gėlės, net giliausią

Žiemą kvepia.

 

Įsiklausyk,

Vidum girdėk,

Kaip paukščiai ir paukščiukai

Ant šakų nutūpę gieda.

 

Paliesk,

Tvirtai suspausk,

Žemelę šventą

Dievų seniai sukurtą.

 

Atmerk akis,

Tolyn pažvelk

Ir ką matai-

Tą saugok! 

Lina Dabravolskaitė (IIIc)

 

maža moteris

svarbiausia turėti kažkokią savo vietą
kampą visą obelim pražydusį sodą
lysvę pomidorų šokių aikštelę
knygų lentyną turėti savo vietą
kur pasiklyst galėtum kaip aš
pasiklydau prieš dvidešimtį metų
eilėse tarp mirusių poetų
palaidotų pypke burnoj žiūronais priglaustais prie akių
liūdesingų su vaizdu juose dulkėtų kalnų peizažas vienoj aky
kitoj švelniai žalia šviesa aukštos marmurinės vyriškų
organų skulptūros
kažkur ties bruklino ir graikijos sankryža į pietus
                             mere
prašau paimk už rankos
                            cadaver
išvirk kakavos ir parašyk eiles
mano delnais kad patikėčiau
aš bus gerai geriau bus kažkaip išvis

Eglė Poškevičiūtė (IIId)

degustacija

 

lėtai prasmingai pro mane praeina žmonės

subraižo nugarą savo suplyšusiom vielinėm kojinėm

praeina nesisveikina nors gyvenimą visą pažino

geriau nei keturiasdešimt metų gertą

vogtą iš mamos spintelės pienių vyną

Eglė Poškevičiūtė (IIId)

kastuviukas

jei tu ir užkasi
po žeme 
save
labai giliai
suras vis tiek
kad ir po šimto metų
tave
smėlio dėžėj kieme
bežaidžiantys maži vaikai

Eglė Poškevičiūtė (IIId)                                                              

 

o šūdas

iš tiesų aš ne jų dukra
aš žvaigždės rugpjūčio dangaus
kraujas ir kūnas

mano pavardė iš tiesų liepa
gimusi beržo drevėj
užauginta sergančio žalčio sūnaus
upės vingy ties Nemunu krikštyta
aš basa nuo rasos visiškai pilna
galva minčių
apie mylimą lietų
apie slieką ir uosį krikštatėvius
pylusius smėlį į akis kad niekada nematyčiau
ir apie driežą šnabždantį
į ausį prilašintą kamanių medaus lipšnaus


o meile, viskas atrodo daug geriau
kai užsimerki

Eglė Poškevičiūtė (IIId)                                 

 

 

Kaskart nukrisdamas angelas šaukia,

Šaukia, nes žino, kad niekas negirdi.

Kaip ir tu verki vienas, nes žinai,

Jog toliau verksi vienas.

Nei šaukimas, nei verkimas padėti negali.

Būti šitame jausmų skausme

Tik tu vienas tegali.

Ona Kasperavičiūtė, IIb

 

Ramybė. Tyla. Drebulys.

Dievinu giedras ir šaltas paslaptingo

rudens dienas.

Viskas tiesiog lekia it vejama.

Visus lenkiantis pozityvumo spindulys,

Prasikalančios akių sąsajos,

Absoliuti ir neaprėpiama,

Savęs atradimo teorija.

Kuždesiai rusvam tolyje,

Pašnekesiai ryto migloje.

Neapsigauk! Tai tik aš.

Ona Kasperavičiūtė, IIb

 

Užjausk. Ne kiekvienas tai gali .

Paguosk. Kiekvienas gali smerkti.

Išsiskirk. Geriau būti vaivorykštės spinduliu, kuris neaiškus,

Nei duona,  kasdienė, rupi.

Prisijaukink savo gerovę ir neskatink

Kandaus melo atmosferoj didžioj.

Ona Kasperavičiūtė, IIb

 

 

noriu verkti

kai ugnis apšvies
jie šoks
kai žarija nukris ant ištinusio nuo bičių įgėlimo peties
jie šoks
kai rugpjūčio purpurinė šviesa
jų delnuos įsisuks
apsikabinę lūpomis jie šoks vėjo ritmu
jie šoks
iš kišenės riedės prisirpę apelsinai
jie šoks
matys tik vienas kito žariją
jie šoks
ugnis pakartos savo šokį per lietų
ir liepą jie šoks

rudenį žydės alyvos
ir žinoma liepos

Eglė Poškevičiūtė, IIId

vien tik gimtadieniai

aš džiaugiuosi kai lyja
kai stovintys prie durų batai
du mėnesius pagaliau
turi alibi

ir aš tada priežastį
turiu uždaryti langus užkloti
garbanas purpuriniu šilku
miegoti iki kitos vasaros kai
upėmis tekės žandai

Eglė Poškevičiūtė, IIId

gražu/negražu – paprasta matematika

gražu kai želia pakalnutės
negražu apžėlusios kojos

gražu kai mėnuo pildosi
negražu kai pilna merga juokiasi šokoladinėm lūpom

gražu kai bėga ties Paobele upeliukas
negražu kai bėga iš nosies palaiminti sekretai

gražu paskutinė Merkurio sukurta daina
negražu saldūs varvantys žodžiai įskilusiam ekrane

gražu skaitantys knygą Užupy žmonės
negražu moralus skaitantys upėtakiai upy

gražios rankos mamos už sąjungos dirbančios
negražios rankos tėvo tiesiog tėvo jam nieko daryti nereikia

gražu amerika australija japonija tik naktį net troškūnai paryčiais
negražu prie stalo prieš pasaulio žemėlapį

Eglė Poškevičiūtė, IIId

 

Abiturientų kalba per šimtadienio projektą „Kai užaugsiu būsiu...“


Šią naktį kvepia Laiku. O kuo iš tikrųjų kvepia Laikas? Dulkėmis, jauduliu, žmonėmis? O jeigu laikas girdimas, tai kaipgi jis skamba? Jis - kojų trepsėjimas į taktą svingo žingsniu, fenomenalus įtampos kuždesys į kairę ausį, kai į padus duria scenos vinis. Eikime dar toliau ir paklauskime, kaip Laikas atrodo? Jis - atrodo lyg istorinis begarsis filmas, kuriame šimtas milijardų veidų liudija savo istoriją, tokią pat tikrą, kaip ir mūsų svajonių lėktuvėliai. Tai va, kaip Laikas kvepia, atrodo ir skamba. Šią naktį kvepia Laiku.
Ši diena viena vertingiausių kiekvieno iš mūsų 176 abiturientų gyvenime. Kaip ypatingą, ji lėtai rašoma į mūsų gyvenimo istorijos lapus. Svaigiai sentimentaliai ji dar ilgai skambės melodijose ir suksis šokiuose. Ji mūsų gyvenime yra diena, kai mes pradedame skaityti laiko ženklus. Laikas - tik tam tikras matavimo vienetas. Nematomas, neapčiuopiamas, bet priverčiantis laikytis jo principų. Visą gyvenimą žmogus skaičiuoja. Pirmiausiai saldainius, žaislus, vėliau – pinigus, laiką, nes laikas brangiau už pinigus, o akimirkų žavesys apskritai yra neįkainojamas. Tai yra tai, kuo gyvename ir kuo tikime.
Laiko galią juntame kasdien, bet ypatingai dabar, kai lieka vos šimtas dienų. Juo ilgiau laukiame, juo nuostabesnis darosi laukiamasis svečias. Kiekviena valanda kažką duoda, kažką atima, kažką pakeičia. Svečias įgauna balto popieriaus pavidalą. Jis vardu egzaminas. Tačiau mes jį pasitinkame ne vieni. Kuriais žodžiais prasidėjo pirmoji pamoka? Metus skaičiuojat nuo rugsėjo lig rugsėjo. Dalinate save nuo abėcėlės lig brandos. Žmogaus protas viską atrakina trimis raktais - skaitmeniu, raide, nata. Žinoti, mąstyti, svajoti. Tai apima visus dvylika metų, kiekvieną pamoką, kiekvieną mokytoją.  Mokytojau, Jūs ateinate į klasę ir tarsi aktorius užmirštat savo rūpesčius... Gyvenat suplanuotą 45 minučių gyvenimą, bet mokote mus ne tik taisyklių, tiesų, formulių ar dėsnių, bet ir perduodate mums save.   Nesensta Jūsų Laikas, o Jūsų žodžiuose įkvėpimas ir grožis…  Jūsų pamokose atsiskleidė tikrasis gyvenimo skonis, išmokome užuosti kalbos kvapą, girdėti žodžius tarp eilučių apšviestose klasėse. Juk visiems tų žodžių reikia, kuriais prasideda pirmoji pamoka… 
Žinai, tėti atsimenu tą dieną, kai sakei, kad norėtum, jog tavo mergaitė būtų pati geriausia pasaulyje. Kad išpildytų visas savo vaikiškas svajones, kad atsakytų į visus klausimus, į kuriuos atsakymus turi tu, kad vaikystė neskubėtų, kad dar spėtum pasidžiaugti mano smalsumu. Tėti, atsimenu kai sakei, kad sūpuodamas mane savo rankose bandei mintyse piešti mano gyvenimo kelią - matyti mano paslydimus, mano nuopuolius, kad galėtum man padėti kiek gali... Atsimenu tas vaikystes dienas, kai prašydavau panešioti mane ant pečių. Ir tu visad sutikdavai. Kiek daug kartų leidomės į tolimas keliones „mašinyte“ nesibaigiančiomis gatvėmis ant spalvoto kilimo. Gera, kad visad galėjau perbraukti per skruostą ir suprasti, kas gi yra tikra, vyriška barzda, kad galėjai apsaugoti nuo bet ko, kas galėjo pabudinti neramią naktį. Ranka rankon, koją kojon tiek daug ir tiek mažai mudu kartu. Ačiū už vakarus su daugybos lentelę, ankstyvus labas rytas ir vėlyvus labanakt, už nušluostytas ašaras ir stiprias tėviškas rankas, pakeliančias aukštai, aukštai. Ten, kur mano svajonių lėktuvėliai.
Mama, atsimenu tą dieną, kai sakei, kad norėtum, jog tavo sūnus būtų pats geriausias pasaulyje. Kad visos žvaigždėtos, bemiegės naktys,  sūpuojant rankoje  mažytį, atsispindėtų laime mano akyse ir lūpose. Kad vaikystė neskubėtų, kad galėtum ateiti vakarais pabučiuoti ir apkamšyti. Atsimenu, kai sakei, kad pindama man kasas bandei mintyse piešti mano gyvenimo kelią - matyti mano liūdesį ir sumišimą, kad galėtum būti mano geriausia draugė, vėlai, vėlai vakare, kai namuose jau tylu, kai niekas kitas nesupras taip, kaip mama supranta dukrą... Kad galėtum apsaugoti mane nuo to, kas pritvindytų mano akis ašarų, nuo to, dėl ko aš nemiegočiau naktimis, nuo to, dėl ko man skaudėtų... Ranka rankon, koją kojon. Tiek daug ir tiek mažai mudu kartu.  Ačiū už begalines pamokas, kad baltus reikia skalbti tik su baltais, o juodus su juodais, ačiū už visas išskalbtas baltas kojines, kurias taip negailestingai sutepdavau  žole, žaisdamas vasarą kieme, už tvarkingai sukantuotas kelnes, už tuos stebuklingus „papūtimus“ , po kurių išgydavo nubrozdinti keliai  ir švelnias motiniškas rankas, vedančias ten, kur kyla mano svajonių lėktuvėliai.
Aš vakar pamačiau laimingą žmogų, kuris kaip aš stovėjo tam pačiam kely, ir savo besišypsančiom akim kerėjo, tarytum kvietė eit su juo drauge... Aš vakar ištiesiau jam ranką, taip kviesdamas keliaut kartu... Ir nuo tada mudu skrendam savo svajonių lėktuvėliu... Tu neklausk manęs bičiuli, kiek dar ilgai, aš nežinau, kas bus rytoj. Paskutinį rudenį pavijo žiemos speigas, o man kažkoks kartėlis gerklę graužia. Žinai, šią naktį sapnavau tave, kaip pirmą kart laukiantį pusiaukelėj ir atsibudęs pravirkau. Juk baigsis visa tai staiga - pasaulis tas, kuriam pavydžiu. Tau bičiuli aš dėkingas už naktis, kurios virto rytais, už pažįstamus, kurie virto draugais ir svajones, kurios pakilo į šviesų liepos ryto dangų ir pasiekė vos ką tik pakilusią saulę. Pabūk, pabūk dar, drauge. Mums liko šimtą kart įeit į klasę, tarytum pirmąkart nedrąsiai, praeit koridoriumi tuo pačiu… Kiek daug ir kiek mažai tikrai yra šis paskutinis šimtas likusių dienų ir naktų, šis paskutinis šimtas draugo šypsenų, paskutinis šimtas rankų pakeltų, ir paskutinis šimtas nutylėtų minčių… Kiek liks jausmų, meilės plačios kaip žvaigždynai. Nežinant, jau kitam rugsėjui lašnojant. Kiek kelių dar atrasim, kiek žmonių sutiksim, kiek jų taps draugais, ką vadinsim namais, dievais.. Ačiū bičiuli už siaurą ir purviną mudviejų gatvę, už nuodėmę, saldžią ligi apsvaigimo, už viską, kas buvo, ko niekad nebus.
-Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.

Abiturientė Gabrielė Ribinskaitė, IVa