Jaunieji kūrėjai 2017_2

Atkurtai Lietuvai 100 - Exlibris

Lietuvos atgimimas

Šviesa...
Tyla...
Kas tai?
Lietuva!

Šviesa ir tyla -
Išmintis.
Jauki, sava,
Apglobia kaip mama.

Negesink, nemigdyk jos,
Nepalik...

Stiprėjančios rankos -
Nepaleisk.


Ji keliasi, bunda
Iš rugiagėlių lauko,
Geltona, žalia,
Dėmėmis kraujo.

Sava...
Užauginta Vytauto,
Čiurlionio, Donelaičio...
Netiesos purvu tepta.

Prigludusi, įaugusi
Nesugriaunama
Visų mylima -
Tai - Lietuva!

                      Greta Paškevičiūtė, IIIc

Lietuvos jėga

Lietuva – tai ne pilys,
Ne žodis gražus.
Lietuva esam mes,
Kurių širdys kartu.

Kiekvienas širdy randa vietos,
Kiekvienas supranta, kaip tikslas svarbu.
Tikėjimas nugali negandas,
Tikėjimas laimi karus.

Stovėjo už Lietuvą žmonės,
Gynė be ginklų, kardų.
Kadais jiems pavyko įveikti blogį,
Tikiu, pavyktų ir mums.

Mūsų charakteris tvirtas,
Nepalaužtas kitų.
Kad ir kas benutiktų,
Mes visad stovėsim kartu.
Auksė Mačiūnaitė, IId

Skruzdėlynas

Sėdėjau vieną gražią, šiltą vasaros dieną sode. Aplinkui buvo ramu, tylu, viskas, ką buvo girdėti, tai zvimbiančios bitės ir rytiniai paukščių pašnekesiai.

Bežiūrėdamas į netoliese esančiame darželyje augančias gėles, pastebėjau dar vieną gyventoją, jau pradėjusį sunkius darbus tokį ankstyvą rytą. Tas gyvūnėlis buvo skruzdė, o tiksliau - visas jų skruzdėlynas. Iš pirmo žvilgsnio ne daug kas ir vyksta tame kalne iš šakelių ir žemės, bet giliau įsižiūrėjus po jo tvirtomis sienomis verda darbas. Skruzdės darbininkės pirmyn atgal nešioja maistą, įvairias detales kalneliui stiprinti, perneša kiaušinėlius į vis naujas vietas, kur jiems saugiau. Kartais atsidavusioms darbininkėms tenka nuropoti milžiniškus atstumus, kad tik rastų tą vieną lapelį, šakelę ar akmenėlį, kuris padėtų išlaikyti tą svarbiausią jų šedevrą, jų namus - skruzdėlyną. Jos rizikuoja savo mažytėmis gyvybėmis, kad padėtų savo kolonijai ir, nepaisydamos visko, išlieka ištikimos.

Į visą šį radinį bežiūrint atrodo, laikas sulėtėjo, aplinkui girdimi garsai nutolo ir aš minutėlei susimąsčiau. Juk skruzdėlynas, ši artimų, nenutraukiamų ryšių kolonija - tai mūsų, lietuvių. Mes visi kiekvieną dieną dirbame ir įdedame pastangų, kad Lietuvą padarytume geresne vieta visiems jos gyventojams. Tos darbininkės, kurios nukeliauja beribius atstumus į svetimas, joms nepažįstamas teritorijas, tai žvaigždės, kurios garsina tautos vardą gyvendamos užsienyje. Tai poetai, dainininkai, dailininkai ir muzikantai, kurie savo vardą dedikuoja tėvynės garsinimui. Visas šių garbingų žmonių darbas kiekvieną dieną stiprina Lietuvos, mūsų skruzdėlyno, sienas.

Laura Šulcaitė, IVc

 

Mano Tėvynė

 

Lietuva, Tėvyne mano, 

Kokia brangi tu man esi!

Istorija didinga tavo

Ir žmonės čia mieli.

 

Prieš daugel metų susikūrei

Ir išlikai gyva, graži.

Labai daug negandų patyrei,

Bet sugebėjai likt stipri.

 

Garbingus žmones auginai,

Jiems daug pasiekt padėjai.

Tavęs jie niekad nepamiršo

Ir visuomet mylėjo.

 

Gamtos grožis nuostabus:

Girios, upės ir kalnai.

Čia mes semiamės jėgos,

Būname mes čia mielai..

 

Lietuva, Tėvyne mano,

Kokia brangi tu man esi!

Aš visuomet tave mylėsiu

Ir saugosiu tave širdy.

Gabija Žvigaitytė, IId

Manoj širdy

Lietuva, mana gimtine,

Ačiū tau, kad tu esi.

Tu mane kiekvieną rytą

Savo grožiu stebini.

 

Miškas, jūra, pieva, upė,

Muzika gamtos garsų.

Šie dalykai mus kas dieną

Užburia meilės jausmu.

 

Čia užaugo didūs žmonės –

Gediminas – mūs šaunuolis.

Jo pilaitė ten aukštai

Vilnių puošia, ar matai ?

 

Lietuva – tai žodis vienas,

Bet jį žinome kiekvienas,

Nes šią šalį mes visi

Saugome savoj širdy.

                                                              Domantas Šliauteris, III c

Lietuvos vardas
Maža ir vos pastebima pasauly,
Apipinta miškų ir upių mėlynų.
Yra tokia šalis po saule,
Kurią aš Lietuvos vardu šaukiu.

Kiek skausmo ši šalis patyrė
Nuo priešų galingų kardų,
Bet visad mūsų protėviai ją gynė
Nuo seno iki šių dienų.

Jie statė pilis ir galingas tvirtoves,
Nuo priešų piliakalnius pylė didžius,
Išsaugojo gražiausias Lietuvos vietoves,
Paliko istorijomis perpintus kraštus.

Tausokime tai, ką mums davė senoliai,
Sudėję į dainą ir pasakų skrynias.
Mylėjo tėvynę visi jie kaip broliai,
Didžiuokimės istorija savo gimtinės.

Urtė Gudeikytė, IIa

Kvailai bandau įminti apgaulingą protą.

Išties keistas jausmas pradeda bręsti,

Kai nesi tam pasiruošęs.

Akys tampa jautrios tik Jam,

Aplinka lyg apmiršta, nejučiom kūnas

Atsisako pojūčių, kurie bando paliesti lendančiom rankom.

Tada vienintelis noras lieka,

Būti pasinėrusiai į tą, šiluma įtraukiantį glėbį

Tol, kol pasiilgsi nelemtų,

Niekad neatsibostančių ir užtildančių lūpų.

 Ona Kasperavičiūtė, III b

 

Kas leido Lietuvai, kaip nepriklausomai valstybei, gyvuoti šimtą metų?

XX amžius – išskirtinis žmonijos istorijoje – du pasauliniai karai, daug pralieto kraujo dėl tėvynės ir laisvės. Lietuva – ne išimtis – XX amžius jai taip pat ypatingas. 1918-ųjų vasario 16 dieną ji buvo paskelbta nepriklausoma savarankiška demokratine valstybe. Dvidešimt vyrų nepabūgo ir pasirašė po Lietuvos Nepriklausomybės aktu. Žemėlapyje įsispraudė maža, tuomet dar silpna Lietuvos valstybė. Regis, tai buvo ne taip ir seniai, bet vis tik, nuo to laiko jau prabėgo šimtas metų. Kokios aplinkybės lėmė, jog Lietuva per vieną amžių virto modernia, vakarų vertybėmis besiremiančia valstybe?

Mano įsitikinimu, labiausiai prie Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, gyvavimo prisidėjo mūsų krašto žmonės, kurie yra atsidavę tėvynei. Tai – politikai, sportininkai, meno atstovai ir visi pilietiški Lietuvos gyventojai, kurie nepabūgsta viešai kritikuoti valdininkų, visuomenę ir kasdienes aktualijas. Tie, kurių kritika nebūna bergždžia, paremta visų kitų kaltinimu tik ne savęs, o tie, kurie teikia siūlymus, kaip galima kažką pakeisti į gerąją pusę, kurie buria žmones bendram tikslui. Pavyzdžiui, jaunimo iniciatyvos, kaip „Žinau, ką renku“. Aušrinė Diržinskaitė, Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto absolventė, aktyvi ir visuomeniška veikėja, pastebėjo, jog Lietuvoje jaunimas nesidomi politika ir nebalsuoja rinkimuose. Ji sugalvojo iniciatyvą, kad pats jaunimas, savanoriai, gali įtraukti jaunimą į politinį gyvenimą. Ši iš pirmo žvilgsnio nieko nežadanti idėja pavirto į projektą, kuris pristatomas kaip pavyzdinis daugelyje pasaulio forumų. Į rinkimus atėjusių jaunų žmonių skaičius bene padvigubėjo! Manau, galima teigti, kad prie Lietuvos gyvavimo labiausiai prisidėjo kūrybingi, darbštūs, atsidavę tėvynei lietuviai.

Nuo seno Lietuvoje stiprus pamatas buvo vertybės bei susitelkimas sunkiausią akimirką. Nepasitenkinimas esama padėtimi, laisvės troškimas niekada, net po žiauriausių represijų, nebuvo išguitas iš mūsų galvų. Buvome okupuoti Rusijos, įtraukti į SSRS sudėtį, bet niekados nesitaikstėme. Buvo kurtos slaptos draugijos, slapta gabenamos lietuviškos knygos, jaunuoliai pasitraukdavo į miškus ir aukodavo savo gyvybes dėl tėvynės. Priešui su pasididžiavimu rodėme savo karingą charakterį. Baltijos kelyje kartu su Latvija ir Estija susikibę už rankų rodėme savo stiprybę ir atkaklumą. 1991-ųjų sausio 13 dieną nesitraukėme okupantų tankams iš kelio, įrodėme sau ir visai pasaulinei bendruomenei, kad esame pasiryžę kovoti už savo laisvę iki galo. Galima teigti, jog kovinga dvasia, užsidegimas, susitelkimas bei bendras tikslas lėmė nepriklausomos Lietuvos gyvavimą.

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuva išliko nepriklausoma valstybe ne savaime, o tik dėl daugybės tautiečių pastangų. Žmonės atkovojo nepriklausomybę „dantimis ir nagais“, tad švęsdami Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, mano galva, turime nepamiršti kainos, kurią sumokėjo mūsų protėviai ir vertinti laisvę kiekvieną savo gyvenimo minutę.

Ernestas Lukoševičius, IVa

Tai – ji

Pirmieji šerkšno ornamentai ant senųjų trobesių Rumšiškėse pasakoja šiltai mielą, bet vargdienišką provincijos gyvenimo kasdienybę, atskleidžia nuostabias tautinio kostiumo spalvas ir gracingus raštus. Senaisiais Vilniaus stogais tipenanti lengva, širdžiai ir sielai miela pavasario šiluma. Atokaitą pasivijusios pavasario spalvos ir gėlės nukloja Panemunės pievas. Jas galiu stebėti iš nuostabiausią kraštovaizdį atveriančio Raudonės pilies bokšto. Vasaros saulės spinduliai Kernavės piliakalnių samanoms pažada daug turistų batų antspaudų, o man – baltą lininę suknelę, basas pėdas ir pienių vainikėlį. Liepos šeštąją, kai širdyje skamba Vinco Kudirkos giesmė, išgirstu pirmąją kvartą. Jausmas toks, lyg melodija suskamba jautriausiomis emocijų stygomis. Akyse švyti ir spindi pagarba, pasididžiavimas ir laisvė. Dainų šventėje tūkstančiai besišypsančių, sinchroniškai besisukančių šokėjų kartu mena ir praeities kultūrą, ir augančią kartą – ateitį. O kur dar pajūrio smėlis, ledai ir besileidžianti auksinė saulė į Baltijos jūros horizontą ... Ironiška, tačiau šiauriau spindi Saulės miestas, dar vadinamas Šiauliais. Kiek vėliau vėsesni rudens vėjai kedena žuvėdrų plunksnas, kurios savo klyksme paskandina uostamiestį – Klaipėdą. Kauno marių pakrantės vėjai nugabens pageltusius lapus į laisvės alėją, kurioje jie čežėdami primins Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą. Visa tai – kultūra, jausmas, daina, lygumos, pilys ir piliakalniai. Čia aš gyvenu. Tai – mano namai. Tai – ji, Lietuva.

Emilė Pečiukaitytė, IIIc

 Gimtinė

Lietuva - kaip didingai skamba žodis šitas
Ir kiek atminimų slepia jis savy,
Neteikia jausmo tokio niekas kitas,
Mano gimtinė gyvenanti mūsų visų širdy.

Ar žinote tą širdžiai mielą, didingą jausmą,
Kada išėjęs naktį į plačius laukus
Jauti ramybę begalinę, skardų vėjo gausmą.
Taip gera, lyg sugrįžęs būtum ką tik į namus.

Ar teko jums matyti tokį gražų vaizdą,
Kai mūsų žaliuose laukuos kas rytą vieversiai
Plasnoja, o žemė jau nuo saulės kaista,
Gamta atgyja ir paukščiai čiulba taip ramiai.

Galbūt  skambės kiek banalokai žodžiai mano,
Tačiau myliu aš savo tėviškę labai.
Garbinga ir didi mūs Lietuvėlė jau nuo seno,
Tikiuos, kad vieną dieną  mylės ją mūs vaikai.

Irma Zapalskytė, IIa