Giminės medžių paroda

2005-01-26

Pavardės, vardai... Žinomi ir nežinomi, girdėti ir negirdėti... Tačiau labai artimi ir brangūs. Galbūt todėl, kad visi šie žmonės- visi lig vieno - broliai, seserys, dėdės, tetos, seneliai...; ir juos visus jungia nors mažytė dalelė to paties kraujo... Lietuviško kraujo, kuris atrodo dar ką tik sruveno toks grynas ir tyras, nors jau seniai sustingo protėvių gyslose, tačiau... Ką visa tai mums reiškia? Tik giminės pratęsimas? Tik proseneliai ir pro proseneliai? Ar tik išlikę keli išblėsę prisiminimai?
Tik nesakykite, kad nė kiek nesuvirpa širdis ir nesudrėksta rankos, kai išgirstame tokius žodžius. Mokytojas ištarė „giminės medis“ ir visi suklusome - MANO „giminės medis“, MANO kelias į pasaulį. Visi įnirtingai ėmėsi darbo, po truputėlį, atsargiai versti senos apdulkėjusios knygos pageltusius lapus ir ieškoti to pirmojo mažo daigelio, iš kurio išaugo toks didelis javų laukas, kuriame išleistos ir mano šaknys. Tačiau kaip visada ir viskam būna pradžia, taip ateina ir galas, nors ir kaip būtų skaudu... Tačiau mūsų protėviai neišnyko, jie paliko mums dalelę savęs bei neišblėstančių prisiminimų, kurie sklis iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Ateis toks metas, kai sėdėsiu sename girgždančiame krėsle ir mano pavargusią raukšlėtą ranką delne laikys jauna, pilna gyvybės ranka.Kai jauti savo šaknis ir ramią grynai lietuviško kraujo tėkmę, tvirčiau pasijunti stovįs ant šios žemės. Mes nebūsim vieniši šioj žemėj, kol gajos bus mūsų šaknys, kol gyslomis tekės šventas protėvių kraujas...
Ant stalo stovi žvakė, liepsna tokia karšta ir deginanti, tačiau kokia trapi, papūtė vėjas ir staiga užgeso, nuriedėjo tyras vaško lašelis ir nieko nelaukdamas sustingo...

Monika Peldavičiūtė I a

Kviečiame visus į genealoginių medžių parodą gimnazijoje, senojo pastato stikliniuose koridoriuose.