Mūsų gim­na­zi­jo­je vy­ko res­pub­li­ki­nė gim­to­sios kal­bos kon­fe­ren­ci­ja

2012-03-15

Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je vy­ko res­pub­li­ki­nė gim­to­sios kal­bos kon­fe­ren­ci­ja. Jos da­ly­viai – moks­lei­viai, ku­rie, pa­de­da­mi sa­vo mo­ky­to­jų, pri­sta­to įvai­rius moks­li­nius dar­bus, su­si­ju­sius su gim­to­sios kal­bos iš­sau­go­ji­mu ir puo­se­lė­ji­mu.

J. Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je vy­ku­sio­je tra­di­ci­nė­je gim­to­sios kal­bos kon­fe­ren­ci­jo­je ne­trū­ko ori­gi­na­lių pra­ne­ši­mų. Moks­lei­viai nag­ri­nė­jo tar­mi­nes smulk­me­nas, liau­diš­kus pla­ne­tų pa­va­di­ni­mus ar net in­ter­ne­ti­nių sve­tai­nių kal­bą. Taip pat ne­ma­žai pra­ne­ši­mų bu­vo skir­ta tik­roms gy­ve­ni­miš­koms is­to­ri­joms, ku­rias moks­lei­viai iš­gir­do iš se­nų žmo­nių ar­ba per­skai­tė jas šių žmo­nių jau­nys­tės už­ra­šuo­se. Kon­fe­ren­ci­jo­je da­ly­va­vo ke­lios de­šim­tys pra­ne­šė­jų iš vi­sos Lie­tu­vos. Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai tei­gia, kad kai ku­rie moks­lei­vių ir mo­ky­to­jų bend­ri dar­bai tę­sia­mi ke­le­tą me­tų ir išau­ga į moks­li­nius dar­bus. Pa­ten­ka į mies­tų ar gy­ven­vie­čių mo­nog­ra­fi­jas.

Aud­ro­nė GA­NU­SAUS­KIE­NĖ, J. Ja­no­nio gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja ir vie­na or­ga­ni­za­to­rių:

– Moks­lei­viai ir jų mo­ky­to­jai iš vi­sos Lie­tu­vos į kon­fe­ren­ci­ją su­si­ren­ka jau dvy­lik­tus me­tus. Kon­fe­ren­ci­jo­je moks­lei­viai skel­bia pra­ne­ši­mus, su­si­ju­sius su tau­to­sa­ka, tar­mė­mis ir įvai­riais ki­tais gim­to­sios kal­bos da­ly­kais. Vi­si moks­lei­vių dar­bai – ne iš pri­va­lo­mos ug­dy­mo pro­gra­mos. Moks­lei­viai ir mo­ky­to­jai šiuos pra­ne­ši­mus ren­gia lais­va­lai­kiu po pa­mo­kų.

Kle­mas Ind­rė­kus, Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Grin­kiš­kio Jo­no Po­de­rio vi­du­ri­nės mo­kyk­los lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jas: – Ke­le­tą me­tų nag­ri­nė­jo­me Grin­kiš­kio var­dus ir pra­var­des. Šis pro­jek­tas jau už­baig­tas, bet jis įdo­miai pra­si­dė­jo. Vai­kai la­bai mė­go pra­si­var­džiuo­ti. Pag­ra­si­nau, kad „su­re­gist­ruo­siu“ vi­sus ka­ti­nų var­dus ir jais „ap­da­lin­siu“ pra­var­džiuo­to­jus. Vis­kas iš­si­vys­tė iki iš­sa­mių ty­ri­mų. Pa­vyz­džiui, mū­sų kraš­tuo­se la­bai po­pu­lia­ru va­din­ti žmo­gų tė­vo var­du. Kvie­čia An­ta­ną, nors jo var­das Pet­ras. Šie­me­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je nag­ri­nė­jo­me se­nų Grin­kiš­kio žmo­nių gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas, ku­rios yra ne pra­stes­nės nei įži­my­bių.

Ode­ta Bar­kaus­kai­tė, Rad­vi­liš­kio ra­jo­no Grin­kiš­kio Jo­no Po­de­rio vi­du­ri­nės mo­kyk­los moks­lei­vė

– Mums Į ran­kas pa­te­ko 1941 me­tų už­ra­šai, ku­riuo­se bu­vo su­dė­ti įvai­rūs pa­lin­kė­ji­mai, at­si­mi­ni­mai, dai­nos. Są­siu­vi­nis – apie 70 pus­la­pių. Iš už­ra­šų ga­li­ma su­pras­ti, kad tuo­met jau­ni­mo tar­pe vy­ra­vo pa­trio­ti­nės nuo­tai­kos. Daug ga­li­ma su­ži­no­ti apie tuo­me­ti­nį jau­ni­mo po­žiū­rį į mei­lę ar ki­tus jaus­mus. Gai­la, se­nuo­se už­ra­šuo­se ne vis­ką pa­vy­ko per­skai­ty­ti.

Vik­to­ri­ja Rut­ke­vi­ly­tė (kai­rė­je) ir Vik­to­ri­ja Lukš­tins­kai­tė J. Ja­no­nio gim­na­zi­jos ant­ro­kės.

V. Rut­ke­vi­ly­tė:

– Šie­met ėjo­me ap­link kal­ną ir pa­si­rin­ko­me at­si­tik­ti­nius akį pa­trau­kian­čius 200 kry­žių. Aiš­ki­no­mės, iš ko­kios ša­lies jis čia ga­lė­jo at­ke­liau­ti. Ži­no­ma, dau­gu­ma jų bu­vo iš Lie­tu­vos, ta­čiau vien pa­si­rink­ti kry­žiai čia pa­te­ko iš de­šim­ties ša­lių.

V. Lukš­tins­kai­tė:

– Jau ant­rus me­tus nag­ri­nė­ja­me Kry­žių kal­ną. Per­nai ty­rė­me už­ra­šus ant kry­žių. Fik­sa­vo­me, ko žmo­nės pra­šo Die­vo, kaip į jį krei­pia­si. Šie­met įsi­ti­ki­no­me, kad Kry­žių kal­ną lan­ko žmo­nės iš vi­so pa­sau­lio.