Tyla ir linksmybės - ar tai suderinama?! Arba dar kartą apie Baltriškes.

2011-03-20

Galime sakyti, kad vienas iš nuostabiausių pasaulio kampelių yra Baltriškės. Tai kaimelis Zarasų rajone, kuriame gyvena Tiberiados vienuoliai iš Belgijos, Latvijos, dėl to ši vieta tokia išskirtinė ir nuolat traukianti jaunimą pabėgti iš savo kasdienybės į tylą ir ramybę. Šių metų kovo 18 – 20 dienomis mes juos vėl aplankėme, tačiau šį sykį visus nustebino ir šiek tiek neramino žmonių gausumas. Galvoje knibždėjo klausimas „ar sugebėsime nurimti maldai, įsiklausyti į savo širdelės kerteles“. Bet kaip mums sekėsi, spręskite patys, iš šių stovyklos dalyvių pasidalinimų.

Baltriškės - tai vieta, į kurią važiuoju tikrai ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Kiekviena stovykla ten būna vis kitokia: kitos nuomonės, kiti norai, kitas požiūris, kiti žmonės. Šį kartą važiavo labai daug žmonių – apie 50, tačiau visi buvome didelė, graži šeima, globojami mamos- Danutės ir tėvų- brolių. Taip pat šį kartą vyravo etiketė „be kaukių“. Važiuojant autobusu į Baltriškes atrodė, kad bus baisu, nes žmonės tokie skirtingi, užsiima visiškai skirtingomis veiklomis, o dar kartu važiuoja iš Radviliškio, kurių visai nepažįstame... buvo neramu. Tačiau jau per pirmąsias valandas visi nusiėmė kaukes, tapo atviri, vadino vieni kitus broliais, seserimis. Nebuvo jokių pykčių, ginčų, maldelės buvo tylios, ramios, gilios. Nors jau buvo kovo mėnesio vidurys, ir Šiauliuose sniego jau beveik nebuvo, tačiau ten, Zarasų rajone, sniego apstu, tad kelionę apvainikavo maudynės sniege. Visi: vienuoliai, mokiniai, mokytojai, kiti suaugę žmonės buvo „pakrikštyti“. Nei vienas neliko sausas. Tada pasijautė visiška lygybė ir žmonių paprastumas, nesvarbu nei kiek tau metų, nei kokią padėtį užimi visuomenėje. Baltriškėse kiekvieną kartą maloniau gauti negu duoti, dirbti negu tinginiauti. Grįžęs namo jautiesi pavargęs fiziškai, tačiau pailsėjęs dvasiškai...

Neringa

Kadangi važiuodamas ten nežinojau ko tikėtis, tai ant savo peties Dievo rankos tiesiogiai nepajutau, bet jis mane palietė per bendravimą, vienuolių paprastumą, draugų nuoširdumą ir šypsenas, kaimiškus darbus ir netgi per sniego mūšį. Visa tai, mane palietė ir privertė susimąstyti – kaip gera ir paprasta pajausti Dievą kasdienybėje.

Arūnas

Ramybė ir susikaupimas buvo suderinti su džiaugsmu ir linksmumu.

Ieva

Baltriškės - tai vieta, kuriai įprastas, formalus pavadinimas „vienuolynas“ netinka. Dvasinė ramybė, įtempta regula ir nuoširdus brolių bendravimas susilieja į sunkiai žodžiais nusakomą visumą. Tai vieta, kai įprastas gyvenimo ritmas neegzistuoja, kai kasdienybės problemos dingsta, būtent tada ir pajunti tikrąją Baltriškių dvasią. Ramybė, malda, bendravimas, džiaugsmas - tai tik keletas žodžių apibūdinančių laiką praleistą ne tik su draugais, bet ir su Dievu.

Pauliukas

Kiekvienas kartas Baltriškėse vis kitoks, tačiau visada geras ir niekada neleidžiantis pasiilgti namų ar suabejoti dėl važiavimo kitą kartą. Man šis kartas buvo pilnas džiaugsmo ir energijos, turbūt dėl to, kad buvo tiek daug skirtingų žmonių. Be to, ir oras prisidėjo prie bendros nuotaikos – antrąją dieną ėmė snigti. O tai leido ne tik kartu su bendraamžiais draugais išsivolioti ir apsimėtyti sniege, bet taip pat į smagumus įtraukti ir brolius vienuolius, atlaikant jų gniūžtes ar susivienijant prieš juos pačius. Tačiau visada ateidavo laikas, kuris neleisdavo įsilinksminti iki nuprotėjimo – malda. Nors melstis derėtų ne tik Baltriškėse, tačiau man daug kas pritartų, kad būtent čia, tai daryti padeda stiprus jausmas, aplanko gilus džiaugsmas ir vidinė ramybė, kurie skatina su didesne energija tai daryti ir grįžus namo.

Gabrielė

Girdint nuoširdžias nuomones apie Baltriškes, susidaro nuomonė, kad ši vieta lyg rojaus kampelis, dvasinės ramybės oazė, bet ir naujų draugų, atradimų kaimelis, kur norisi nuvykti dar ir dar kartą...

Parengė abiturientės Rasa Paulikaitė IV b klasė ir Neringa Nazarenkaitė IV d klasė.

P.S. Nuotraukos galerijoje