Skaitymas - malonumas?

2015-10-15

Projektas “Knygų pelėda”

Ar skaitai knygas? Kaip atsakytum, jei einant Šiaulių bulvaru, tau užduotų tokį klausimą? Gal prisimintum šeštoje klasėje skaitytą Edmondo de Amičio „Širdį“ ar prieš trejus metus įveiktą „Hario Poterio“ seriją? Mes, Juliaus Janonio gimnazijos mokiniai, projekto „Knygų pelėda“ dalyviai, 2015 metų spalio 12 dieną patruliavę Šiaulių bulvare, pakalbinę kiek daugiau nei šimtą kraštiečių, atsakymų sulaukėme įvairių, žinoma, jeigu tik išvis sulaukėme. Apklausos metu pasitaikė atsisakiusių bendrauti ir labai skubančių. Kas žino, gal jie kaip tik lėkė namo skaityti geros knygos.

Moterys skaito „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, vyrai – Žiulį Verną, o mergaitės su milžiniškomis rožinėmis kuprinėmis, priklausančios Z kartai, tiesiog visiškai neskaito. Tiesa, o galbūt mitas? Tai mes, mokiniai, ir bandėme išsiaiškinti. Šiek tiek statistikos? Šiauliškiai skaito. Arba... yra puikūs melagiai. Teigia, jog mėgsta istorines knygas, klasiką, „lengvus“ romanus: vyresnioji karta ypač vertina lietuvių rašytojų kūrinius, o jauniausioji karta, deja, dažniausiai skaito verčiami tėvų arba suintriguoti  spalvingų reklamų. Smagu, kad net trys šiauliškiai rekomendavo mokiniams perskaityti Vinco Mykolaičio - Putino romaną „Altorių šešėly“, kelios moterys siūlė susižavėti Agatos Kristi kūryba, vyriškiai įkalbinėjo pabandyti skaityti Apolinaro Čepulio romanus. Taigi, mitas sugriautas. Šiaulių gyventojai skaito. Kas trukdo neskaitantiems? Vis tas laikas, kurį greičiausiai ,,valgo" televizorius. Trukdo ir prastas regėjimas. Tad pasiūlėme vyresniajai kartai audioknygas -taip  savo misiją skatinti skaityti stengėmės vykdyti. 

O dabar, kai statistiniai duomenys  jau suskaičiuoti, mitai sugriauti, vis dar niekaip negaliu atrasti požymių, pagal kuriuos, pažiūrėjęs į praeivį, gali nuspręsti: laikė rankose gerą knygą ar ne? Jeigu vyriškis, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuomet neskaitęs knygos, domisi Dostojevskiu, o elegantiškai apsirengusi moteriškė dievina anekdotų puslapį „Žmonių“ žurnale, vadinasi, išvaizda – ne tas požymis. Jeigu trečiokė, laikydama į delnus netelpančią planšetę, joje kaip tik skaito elektroninę knygą, o abiturientas knygyno maišelyje neša į laikraščius įvyniotą alaus butelį, vadinasi, jog aksesuarai taip pat nėra TAS požymis. Ką gi, pirmojo žvilgsnio neužtenka skaitymo požymiams nustatyti, o akių kontaktas ir sielos gelmių pažinimas su kiekvienu praeiviu – varginantis reikalas. Bet labai dosnus. Kalbėtis su praeiviais mums buvo labai gera. Ne tik dėl statistikos, bet ir dėl nuoširdžių prisipažinimų, knygų rekomendacijų ar tiesiog užmegzto ryšio su knygos draugu. O jeigu nors vienas šiaulietis atras laiko autobuse perskaityti knygą, kelerius metus dūlėjusią lentynoje, Juliaus Janonio gimnazijos antrokai plačiai nusišypsos ir užmegztas ryšys nenutrūks. Jis stiprės su kiekvienu puslapiu, su įkvėptu senos knygos kvapu, su pieštuku pažymėtos minties brūkšneliu. Suteikit tokį malonumą.

Eglė Poškevičiūtė, II klasė