Paroda „Hakuna Matata“

2013-02-28

Sveiki, aš esu Brigita, tokia užkietėjusi menininkė iš prigimties, ir jau baigiu su tuo susitaikyti. Visas gyvenimas – tai nepaliaujama kūryba! Išlieju save daugiausia popieriaus lape – to įprasto, pieštuko ir teptuko pagalba bei Microsoft Word‘o, kuriam talkina jau baigianti funkcionuoti klaviatūra. Taipogi bandžiau ragauti ir muzikanto duonos: kažkada, gilioj senovėj, buvau įsimylėjus fortepijoną, o ir dainavau visai neblogai, šiuo metu groju gitara, bet muzikante savęs tikrai nelaikau. Mėgstu teatrą ir vaidybą, iki dabar rašau „noveles“ (jeigu jas taip galima pavadinti). Augau su mintimi, kad aukštumų pasieksiu muzikoje ir kine, apie dailininkės dalią visai nemąsčiau. O būna kaip būna, pasirodo iš visų geriausiai man sekasi su pieštuku rankose (nors ir iki dabar nemąstau apie dailininkės gyvenimą).
Seniai svajojau apie savo viešą darbų parodą. Ir štai vieną šaltą, tačiau baltai nuostabią vasario 21 – ąją dieną, Juliaus Janonio gimnazijos pirmojo aukšto stikliniame perėjime gimė dar vienos jaunos menininkės piešinių parodėlė, tokiu keistu pavadinimu „Hakuna Matata“ - išvertus iš Afrikos kalbos, tai reikštų „jokių problemų“, „be rūpesčių“. Nors pavadinimą pasirinkau visai atsitiktinai, tačiau manau jis puikiai atspindi mano parodėlę: lengvutė, neįpareigojanti, laisvo stiliaus ir nesuvaržyta jokių nuostatų ar taisyklių. Parodoje eksponuojami „lengvo pobūdžio“ grafiniai darbai spalvotu ir paprastu pieštuku bei akvarele, keli piešinukai šiek tiek didesni nei A4 formato, na o kai kurie šiek tiek senesni nei trejų metų (manau skirtumas tarp senesnių ir naujesnių piešinukų tikrai ryškus). O „lengvo pobūdžio“ todėl, nes nupiešti tokius darbus galima per kelias valandas, o šiuo metu dirbu prie „šiek tiek“ rimtesnių konkursinių darbų, ant drobės, aliejiniais dažais, kurie suvalgo kelias mano dienotvarkės dieneles ir užsitęsia iki kelių, ar net daugiau, savaičių. Man patinka piešti iš nuotraukų, todėl dalį darbų „griaučių“ panaudoju iš jų, tačiau visa kita – gryna fantazija, kuria kol kas tikrai nesiskundžiu. Tikriausiai pastebėjote, kad daugiausia piešiniuose vaizduoju žmonės. Kiekvienas iš mūsų esame ypatingas, kažkuo unikalus, kiekvienas iš mūsų esame gražus, tik kartais tą grožį lengviau parodyti popieriaus lape :) Kiekviename darbe įdedu kažką iš savęs, kažkokią dalelę to, ką paprastais žodžiais būtų sunku išreikšti, kažką tokio, ką paprasta akimi sunku įžvelgti. Tikriausiai tokia ir turi būti kūryba - kažkas užslėpto, ir tik nuo žiūrovo priklauso, ar jis pasiims tai ką norėjo pasakyti autorius, ar perskaitys tą užslėptą žinutę - „post scriptum“.
Ilgai svarsčiau ar tikrai reikia atidaryti šią parodėlę, o galbūt tiesiog numoti ranka šią idėją, tačiau skatinama ir padedama pačios šauniausios dailės mokytojos Ingridos Budraitienės - įgyvendinau šį sumanymą. Norėčiau Jai labai padėkoti už visą pagalbą, paramą, supratingumą ir už tai, kad „kažką“ manyje įžvelgė :) Taipogi tariu didelį “AČIŪ“ savo mylimai klasytei IIb ir pačiai pačiausiai auklėtojai Danutei, už nuoširdų palaikymą ir supratingumą :)


Brigita Grubliauskytė