Nugalėti save - „Pergalių ir kovų keliais“

2014-10-12

Šį žvarboką rudens savaitgalį (spalio 11-12 d.) mes, aštuoni gimnazijos mokiniai, ir mokytoja Danutė Kratukienė iškeliavome į Radviliškį. Ne ekskursijai ar edukacinei programai, o į didelės ištvermės reikalaujantį naktinį žygį ,,Per¬ga¬lių ir ko¬vų ke¬liais“.
Po registracijos ėjome prie istorinio Radviliškio vėjo malūno, kur čia, prieš 95 metus, vyko kautynės tarp lietuvių ir bermontininkų pajėgų. Šiai lietuvių pergalei paminėti, žygio dalyviams buvo pristatyta kautynių rekonstrukcija, kurią padėjo įgyvendinti istorijos klubų nariai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos bei Baltarusijos. Didžiulėje pievoje buvo pastatyta lietuvių kareiviška stovykla su medicinos punktu. Staiga tolumoje pasirodė bermontininkų pajėgos, kurios iš lėto sėlino vis artyn. Kai lietuviai visai nesitikėjo, priešai ėmė šaudyti. Nemažai rekonstrukcijos stebėtojų išsigando tuščių šovinių pykštelėjimų, bet kai mūšio lauke ėmė sproginėti tikros granatos, svaidydamos žemes ir ugnies stulpus, visi neteko amo. Rekonstrukcija buvo išties tikroviška ir padėjo įsijausti, kas tuomet dėjosi tuometinių lietuvių kareivių širdyse, kokia baimė slėgė juos.
Lygiai septynioliką valandą Radviliškio miesto meras davė naktinio žygio startą. Dalyviai galėjo pasirinkti tris atstumus: 25, 50 arba 100 km. Mūsų grupė pasirinko 50 km atstumą, kurį įveikti turėjome iki ryto. Taigi, linksmai nusiteikę, pradėjome šį iššūkį. Maždaug kas 5-7 km būdavo patikros punktai, kuriuos pasiekę gaudavome po antspaudą. Iš viso turėjome praeiti 10 tokių punktų. Beeidami užsikalbėjome ir net nepastebėjome, kaip sutemo ir kad be poilsio nuėjome 18 kilometrų! Pirmasis mūsų poilsis buvo prie laužo, kur galėjome ištiesti kojas ir šiek tiek užkąsti. O kaip buvo išaugęs apetitas: skanavome ne tik savo, bet ir draugo gardumynus. Toliau išjudėjome į kelią jau su žibintais rankose. Iš pradžių tamsoje dažnai kliūdavome už pakelės akmenų ar įkrisdavome į duobę, bet po kiek laiko apsipratome. Vėliau akys taip priprato prie tamsos, kad net išjungėme visas šviesas. Beeidami šonuose matydavome paminklus partizanams ir Lietuvos kariams, tai atitraukdavo mus nuo dabarties ir nukeldavo į senuosius laikus, mintyse prisimindavome didžią Lietuvos istoriją. Žygiuojant buvo labai smagu pasidalinti savo bei išgirsti kitų istorijas - tamsoje jos atrodė dar įdomesnės. Po 25 kilometrų, kai kuriems komandos nariams jau pasijautė šioks toks kojų nuovargis, tad ir poilsį pasidarėme ilgesnį. Sustojome Mėnaičių kaime kur gavome kareiviškos košės bei arbatos. Mums naktipiečiaujant, nejučia atšalo oras ir pradėjo silpnai lyti. Tačiau tai mūsų neišgąsdino, ir su pakilia nuotaika pradėjome žygiuoti antrąją kelio pusę. Net juokavome, kad atrodo eini eini, o tas miestelis, kurį jau prieš valandą matėme tolumoje, nepriartėjo nė per metrą. Į pabaigą kojos šiek tiek buvo apsunkusios, o ir stojome poilsio daug dažniau. Tačiau visi sunkumai, atrodo, staiga išnykdavo, kai suskambėdavo juokas. Buvo labai gražu, kai vieni kitiems padėdavome panešdami kuprinę, pasidalindami maistu arba tiesiog lenktyniaudami, kas greičiau pasivys priešais einantį žmogų. Galiausia pusę keturių ryto pasiekėme žygio tikslą - Baisogalą. Visų veidai buvo nors ir pavargę bei išsiilgę miego, tačiau švytintys iš džiaugsmo. Kai kurie iš mūsų nesitikėjo įveikti visus 50 kilometrų, tačiau nužygiavę visą kelią didžiavosi rankose laikydami garbingą diplomą. Galiausiai, šiek tiek numigę, po kelių valandų visi laimingai grįžome į Šiaulius.
Jeigu kada nors gautumėte pasiūlymą eiti į naktinį žygį - nenusigąskite didelio kilometrų kiekio ar gūdžios tamsos. Nustebsite kiek daug jūs galite ir kad galite lengvai peržengti savo nusibrėžtas ribas – nugalėti save silpnume, kad taptume tvirtesniais!

Žygeivė Agnė Romeikaitė, IV f klasės mokinė

Nugalėti save - „Pergalių ir kovų keliais“