Naktinio žygio ypatumai

2012-09-29

Viskas prasidėjo saulėtą rugsėjo 29-osios popietę ramiame Baisogalos miestelyje, kurio miesto aikštė per kelias valandas prisipildė ekstremalių pojūčių ištroškusių paauglių, nebe pirmame žygyje dalyvaujančių Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių bei studentų iš užsienio šalių. 18 valandą veiksmas persikėlė į Baisogalos dvaro parką, kuriame karo istorijos klubo „Grenadierius“ nariai inscenizavo 1919 metų susirėmimą tarp bermontininkų ir Lietuvos karių savanorių, sveikinimo žodį tarė Radviliškio rajono mero pavaduotojas Kazimieras Augulis ir seimo narys Algimantas Salamakinas, visus žygeivius palaimino miestelio klebonas ir buvo iššautos trys salvės – paskelbta žygio pradžia. Pirmoji kelio distancija buvo lyg vaikų žaidimas – danguje ryškiai švietė pilnatis, oras rudeniškai šiltas, o pirmieji 12 kilometrų atrodė tokie menki. Antroji kelio atkarpa pateikė šiek tiek sunkumų – atsirado pirmieji kojų skausmai, situacijos nepalengvino ir prapliupęs lietus. Trečiojoje distancijoje pasirodė naujas „priešas“ – ne, ne bermontininkai, o miego trūkumas, kurį papildė stiprėjantis kojų skausmai. Viltį suteikė tik apie 12 valandą nakties danguje sužibusi signalinė raketa, kuri pranešė, kad ketvirtasis punktas jau netoli. Ketvirtojoje stotelėje sužinojome, jog, norėdami pasiekti kitą punktą, turėsime eiti 9 kilometrus mišku. Kelionės mišku metu vėl prapliupo lietus, o likus 2 kilometrams iki penktosios stotelės mus pasitiko Lietuvos kariai savanoriai, kurie apie žygeivių atvykimą pranešė dar viena iššauta salve. Penktajame punkte visi mėgavosi šiupiniu bei karšta arbata, o tada šiek tiek pailsę keliavo toliau. Deja, šeštojoje stotelėje kojų skausmai tapo nepakenčiami, todėl aš ir kiti keli bendrakeleiviai baigėme žygį likus vos 10 kilometrų iki finišo, tačiau kantriausieji pabaigė 50 km naktinį žygį, džiūgaudami ir sveikindami vieni kitus puikiai susitvarkę su nakties iššūkiais.
Kas man labiausiai patiko šiame žygyje? Azartas, kuris verčia nesustoti, galimybė prisiliesti prie gimtojo krašto istorijos, gyvenimo prasmės ieškojimai 3 valandą ryto, skaudančios kojos ir miegas, kuris buvo kaip niekad saldus. Kas nepatiko? Tai, kad neįveikiau visos distancijos, tačiau tikiu, kad kitąmet nueiti 50 kilometrų netrukdys nei lietus, nei skaudančios kojos.

III g klasės gimnaiztas ir žygeivis Paulius Kvedaras