Keletas minčių po piligriminio trijų dienų žygio iš Kryžių kalno į Šiluvą.

2013-09-06

Tą saulėtąją 2013 metų rugsėjo šeštosios dienos rytą Kryžių kalne jautėsi kažkoks sujudimas: jauni žmonės, apsirengę geltonais marškinėlius, ant pievelės dėliojo stalus, bėgiojo iš vienos vietos į kitą, aplink juos buriavosi jaunimas su didelėmis kuprinėmis, o netoliese matėsi nemažai kunigų ir vienuolių. Taip, tai buvo piligriminio žygio pradžia iš Kryžių kalno į Šiluvą, kuriame, metai iš metų, dalyvauja apie pankiasdešimt Juliaus gimnazijos mokinių, nenuilstanti mokytoja Danutė ir keletas entuziastingai nusiteikusių tėvelių.
Prieš šv. Mišias, buvo galima priimti Susitaikinimo sakramentą, t.y. atlikti išpažintį. Tai buvo tarsi galimybė pasakyti „Taip Dievui“, „Ne nuodėmei“ ir keliauti į Švč. Mergelės Marijos gimtadienio šventę su didesne palaima viduje.
Po išpažinties visi džiaugsmingai šlovino Dievą šv. Mišiose. Žygeiviai, gavę Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio palaiminimą, energingai pradėjo kelionę. Ši piligrimystė vyko jau vienuoliktą kartą, o šiais metais ji buvo ypatinga tuo, kad buvo skirta palaimintojo Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 20 – mečiui paminėti. Žygio pavadinime tarsi švytėjo popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai : „Nebijokite! Atverkite duris Kristui!“. Ir šie žodžiai buvo tarsi pagrindinis šūkis, kuriuo vadovavosi piligrimai. Jie nebijojo eiti, nebijojo dalintis šypsenomis, maistu, vandeniu. Nors šalia buvo savanoriai, kurie visada pasirengę padėti, galima buvo pastebėti ir pačius žygeivius, nešančius vienas kito daiktus ar tiesiog linksmai bendraujančius. Keliauninkai bandė atverti duris Kristui giedodami, melsdamiesi, susipažindami, kalbėdami vieni su kitais ar su kartu ėjusiais savanoriais bei kunigais ar vienuoliais.
Žygio metu buvo keletas trumpų sustojimų ir du ilgesni sustojimai nakčiai prie Rėkyvos ir Gauštvinio ežerų. Trumpieji sustojimai buvo praturtinti netikėtomis vaišėmis iš pakeliui gyvenančių žmonių dosnumo, įvairiais pašnekesiais, pasidalijimais ir taip pat vyskupo giedamomis giesmėmis, kurios žygeivių veiduose palikdavo nuoširdžias šypsenas. Kai piligrimai atkeliaudavo į nakvynės vietą – ten jų laukdavo pastatytos miegui kareiviškos palapinės bei kariuomenės paruošta vakarienė. Be to, vakarais vykdavo prisistatymai, įvairūs žaidimai, pasisedėjimas prie laužo ir net antrąją dieną keliauninkai sulaukė studentų grupės „Kūjeliai‘“ iš Vilniaus, kurių dėka net ir tie, kuriems skaudėjo kojas, prisijungė prie liaudiškų šokių.
Išaušus paskutiniajai dienai, visi saulės nubučiuotais veidais išėjo į kelią šlovindami Viešpatį giesmėmis bei maldomis. Artėjant Šiluvai, daugelis piligrimų tarsi pajuto naują energijos antplūdį ir toje didelėje Dievo armijos kolonoje girdėjosi įvairūs šūkiai, giesmės, trepsėjimai bei plojimai. Piligrimai pilni įvairiausių emocijų mojavo pravažiuojančioms mašinoms bei sveikimo praeivius. Ir galiausiai atėjus į Šiluvą, į tą vietą, kuri virto miestu tik Marijos dėka, visą šį žygį vainikavo iškilmingos šv. Mišios.

Įspūdžiai piligrimės, III b klasės mokinės, Rimantės Pumputytės

Nuotraukos