Interviu su Sigitu Paruskiu

2011-11-18

Sigitas Parulskis. Vienas produktyviausių Lietuvos rašytojų, poetas, kritikas ir žinomas publicistas. Autorius bene labiausiai šokiruojantis visuomenę savo knygomis. Kūrėjas, kurio literatūriniai darbai kelia klausimus nevienam. Kad ir kaip apibūdintum šį žmogų, veikiausiai būtume teisūs. Ponas Sigitas įdomi asmenybė. Mūsų gimnaziją penktadienį (lapkričio 18 d.) aplankęs pripažintas lietuvių rašytojas, kultūros žmogus drąsiai kalba apie šūdą, jis nesupranta visuomenėje vyraujančių estetizmo įdėjų ir teigia, kad žmogus vaikydamasis atinkamo įvaidzdžio dažnai pamiršta tai, kas yra natūralu.
Gimanzijos svečias, paklaustas, ar jo sukurtų veikėjų požiūris sutampa su autoriaus mintimis, į klausimą iš pradžių atsako gana nenoriai. Jis kandžiai klausia, – „Koks skirtumas, sutampa ar ne?“ Galų gale pašnekovas prasitaria, jog literatūra visada turi kažką bendro su autoriumi. Jo teigimu, kūrėjui privalu atsakyti už savo knygos turinį, bet asmeniškai jis savo sukurtais veikėjai nesiekia kalbėti apie vidines jausenas ar konkrečius gyvenimo faktus. Išgyventus įvykius autorius sakosi naudojantis kaip kiekvieno kūrybinio darbo statybinę medžiagą. Kiekvienas knyga tam tikrų nutikmų pasekmė ir priežastis.
Kai rašytojo paklausiu, ar poetu gimsatama ar tampama. Svečias garsiai susijuokia, bet vėliaus atsako, jog klausimas lengvai išspredžiamas: neturi talento – ir baigta! Žinoma, anot pono Sigito, bandyti verta, galima patikrinti save. Pašnekovas, nežinia juokais ar ne, pataria jaunimai savo talentą išbandyti rašant eilėraščius. Svečias ironiškai priduria, – „Gal mamos pagirs, kokie šaunūs jūs poetai, bus džiaugsmo ir jums ir mamai“.
Kalbėdamas apie savo autoritetą ir įgytą šlovę Sigitas Parulkis atsako, jog jokios garbės jis nejaučia. Veikiau tai didelis nuovargis ir našta. Autorius teigia, jog kvaila manyti, kad jis važinėja į vairias Lietuvos vietas vien tik norėdamas pasididžiuoti savo talentu. „Manau esu įdomus žmonėms, gal jiems įdomi mano kūryba, jie nori tą kūryba papildyti gyvu žnogumi, pasišnekėti su juo, padiskutuoti. Jei norite kažkokios „šlovės“, kvieskite „Olialia mergaites. Aš nesu šlovės žmogus“, –turmpai užbaigia jis. Sigitas Parulskis išlieka kuklus kalbėdamas apie savo kaip poeto vertę. Jis greitai priduria, jog būtų blogos nuomonės apie save, jei bandytų aukštinti asmeninius sugebėjimus. Svečias sakosi, jog malonumo jam duoda ne išdidumas, o geri darbai sau ar atimui. Pasitenkinimą jis jau jaučia tada, kai jo knygos patinka skaitytojams, – „Teikti malonumą sau ir kitiems – tai yra gerai“.
Galiausiai, paprašytas išreikšti savo nuomonę apie vis didėjančią jaunų Lietuvos žmonių emigraciją, Ponas Sigitas išlieka gan abejingas tautos ateičiai. Jis samprotauja, kad šalies jaunimas yra nekaltas, jog gimė Lietuvoje – jei bėga, tai bėga. Rašytojas sako, jog tai ne vien augančios kartos problema. Jo nuomone, žmonės visada judėjo, keitė savo gyvenamą vietą. „Neprapuls ta Lietuva, o jei prapuls, vadinasi, tokia jau ta ir Lietuva. Mes nusipelnėm išnykti, čia nematau jokios tragedijos“, – pareiškia jis.

Su pašnekovu kalbėjosi Greta Vaičeliūnaite IV a ir Laura Kryževičiūtė II C